lankoti

lankóti, -ója, -ójo tr. K, lañkoti, -oja, -ojo Ms 1. R, Kv, Plng, Lkv einant daryti lanką, vingį; lenkti, apeiti: Padėjai puodą vidury aslos, dabar turiam jį lankóti kaip labą naudą, kad neapverstumėm Grz. Pasitrauk nuo tako, kad man kiekvienu ėjimu nereiktų tavęs lankóti Šl. Atsistoja tarpdury, ir lankok, kad neužkliudytum Kair. Nelañkosi akmenų dirvo[je] – reik užkasti ar išvežti Šts. ^ Piktą žmogų lankók kaip kažin ką Tv. | Mumis visą metą lankójo [lietus], o dabar pradėjo lyti ir par daug Grg. | prk.: Įgavau drąsos ir vėl sutrukdyti skaitytojus, kad dėbtelėtų į mano tyrinėjimus dar kitų žodžių, kurie mūsų raštuose kažin kodėl nemėgiami, lankojami (aplenkiami) LTI229. | refl. MŽ156, Kos37: Aš jo lankójaus J. Oi kaip lankojas giedri saulelė juodojo debesėlio, taip aš lankosiuos tavę (tavęs), berneli, keleliu nepatiksiu (d.) Vlk. 2. Pgr, Stl, Kv stengtis įtikti, neužgauti, nesupykinti; gerbti, tausoti: Marti tėvą, uošvį tur lankóti J. Ans savo tėvų nelankójo, ir ano vaikai nelankó[ja] Vvr. Gal nepykti: visą amžių lañkojamas buvo Plt. Sūnus nuėjo pas uošvio savo ir jį pagal priderėjimą lankojo S.Stan. Kito nelankódamas, ir pats lankójamas nebūsi Vvr. ^ Vely piktą lankót, negu durną keravot Erž. Lankók jį kaip šašą Ll. 3. kreipti, lenkti: Mūs bėdas gerop lankoja PG. ^ Lankoja žmonių širdis kaip vandens upelius Kel1865,141. 4. K ką nors kietą daryti valkų, minkštą, lankstyti. 5. rodyti pagarbą lenkiantis, lankstytis, žemintis: Mano pėdas kėlėsi ir stovėjo stats, o jūsų pėdai, stovėdami aplinkui, lankojo munąjį S.Stan. | refl.: Jau aš lankójaus prieš ją, kiek tik galėjau, vis tiek neįtikau Skr. Ar aš prieš tave lankósiuos! Skr. \ lankoti; aplankoti; išlankoti; nulankoti